Sovietų Sąjunga
(Europa ir Azija)

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos diktatoriumi tapo Josifas Stalinas. Jis pristatė planą pakeisti žemės ūkiu grįstą ekonomiką į pramoninę. Stalino pasirinkta valdymo taktika buvo teroras. Kas jam priešinosi – buvo naikinamas. Sovietiniai įstatymai draudė antisemitizmą, bet Stalino politinė kova prieš oponentą žydų kilmės Levą Trockį lėmė daugelio žydų lyderių žūtį.

Stalino atėjimas į valdžią

1922 m. buvo įkurta Sovietų Sąjunga. Pirmas jos vadovas buvo Vladimiras Leninas. 1924 m. jam mirus, Josifas Stalinas, aplenkęs oponentus, išsikovojo pirmenybę Komunistų partijoje. Taip jis sugebėjo prisitraukti vis daugiau politinės paramos, o dešimtmečio pabaigoje tapo Sovietų Sąjungos diktatoriumi.

Ekonomika

Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos Stalinas vieną po kito skelbė Sovietų Sąjungos pertvarkymo planus penkeriems metams – norėjo ją paversti pramonine supervalstybe. Tad reikėjo atsisakyti žemės ūkiu grįstos ekonomikos. Stalino planams reikėjo, kad ekonomiką kontroliuotų vyriausybė. Dėl penkmečių planų pasikeitė sovietų žydų padėtis – jie galėjo kraustytis į didmiesčius, įgyti aukštąjį išsilavinimą ir tapti profesionalais, specialistais ir vadovais. Tačiau trečiąjį dešimtmetį sukurta žydų autonomijos sistema (žr. „Žydų respublika“) buvo praktiškai užmiršta. Be to, vyriausybė kolektyvizavo žemės ūkį – nusavino privačius ūkius. Milijonai ūkininkų nenorėjo pritarti Stalino planui. Už tai buvo sušaudyti arba išvaryti iš namų. Stalino planas nesuveikė – kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje sukėlė milijonus gyvybių nusinešusį badą.

Teroro valdžia ir asmenybės kultas

Stalino valdžia rėmėsi teroru ir totalia kontrole. Visus galinčius jam pasipriešinti Stalinas naikino. Todėl išplėtė slaptosios policijos galias, skatino piliečius skųsti vieniems kitus ir ištrėmė milijonus žmonių į priverstinio darbo stovyklas – gulagus.

Stalinas mėgino pasitelkti propagandą, kad įamžintų save: pervadino miestus savo garbei, perrašė sovietinius istorijos vadovėlius, mitologizavo savo asmenybę ir vaidmenį svarbiuose įvykiuose. Jo vardas net buvo minimas Sovietų Sąjungos himne.

„Didysis valymas“

Tai buvo eilė kampanijų, skirtų pašalinti žmones, laikomus išdavikais ar neištikimais partijos ideologijai. Šios kampanijos, dar vadinamos „Didžiuoju valymu “, taikėsi į visų visuomenės grupių atstovus, taip pat ir į Komunistų partijos bei kariuomenės narius, eilinius piliečius. Didysis valymas vyko 1936–1938 metais. Manoma, buvo sušaudyta mažiausiai 750 000 žmonių, į gulagus ištremta daugiau nei milijonas. Daugelis aukų buvo žydai.

Žydai Sovietų Sąjungoje

Pagal pirmąjį visuotinį sovietų gyventojų surašymą 1926 m., šalyje gyveno 2 672 499 žydai. 1939 m. metų surašymo duomenimis, žydų buvo 3 028 528 – mažiau nei 2 proc. šalies gyventojų. Beveik 90 proc. žydų gyveno miestuose. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį žydai vis labiau asimiliavosi – jie nebuvo linkę tuoktis su kitų tautų atstovais, tačiau dauguma sovietinių žydų pirmiausia save laikė sovietiniais piliečiais.

Religija nebuvo atvirai draudžiama, bet Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė. Tai reiškė, kad dauguma jos piliečių netikėjo Dievą ar dievais. Trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius kovos su religija taikiniu buvo pasirinkta stačiatikių bažnyčia – labiausiai SSRS paplitęs tikėjimas. Antroji pagal gausą veikiausiai buvo judaizmas.

Žydų respublika

1928 m. skirtingose šalies dalyse keliose eksperimentinėse žydų nausėdijose gyveno apie 250 000 žydų. Planuota įkurti žydų respubliką Kryme, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Bet 1934 m. buvo įsteigtas Žydų autonominis kraštas Birobidžane (SSRS Tolimuosiuose Rytuose). Masinė žydų migracija neįvyko, rusų ir ukrainiečių krašte buvo gerokai daugiau, nei žydų.

Antisemitizmas

Sovietiniai įstatymai draudė viešai reikšti antisemitizmą ar vykdyti antisemitinę politinę veiklą. Pirmaisiais Sovietų Sąjungos metais nemažai žydų ėjo aukštas pareigas partijos ir valstybės hierarchijoje. Tačiau po Lenino mirties 1924 m. tai pasikeitė. Kovodamas su politiniu varžovu žydu Levu Trockiu, Josifas Stalinas vis labiau rodė antisemitizmą. Ketvirtąjį dešimtmetį „trockizmu“ buvo apkaltinti ir pašalinti daugybė žydų lyderių, inteligentų ir menininkų. Tai padėjo Stalinui „išvalyti“ aukštuosius partijos, kariuomenės ir valstybės lygmenis.