PAR
(Afrika)
Kitaip nei daugelio valstybių, PAR ekonomikos Didžioji depresija nepakirto. Ši valstybė tuo metu buvo didžiausia pasaulyje aukso gamintoja, teisėtai išnaudojanti juodaodžius šachtininkus. Dauguma baltaodžių jos gyventojų klestėjo. Tačiau rasistinė ir diskriminuojanti vyriausybės politika nesuteikė lygių teisių ir galimybės klestėti tiems, kurių nelaikė „baltaisiais“.
Jau 1930 m. buvo įvesti žydų imigraciją ribojantys įstatymai, o 1937 m. žydų imigracija beveik visai nutrūko dėl viešo nacių Vokietijos palaikymo.
Teisės priklauso Jewish Telegraphic Agency, draudžiama atkurti be JTA leidimo. Daugiau informacijos www.jta.org
Teisės priklauso Jewish Telegraphic Agency, draudžiama atkurti be JTA leidimo. Daugiau informacijos www.jta.org
Teisės priklauso Jewish Telegraphic Agency, draudžiama atgaminti be JTA leidimo. Daugiau informacijos www.jta.org
Ekonomika
XX a. ketvirtąjį dešimtmetį PAR valdė baltaodžių mažuma, šalis buvo politiškai nepriklausoma Britų Tautų Sandraugos narė. Šalies kaimus paveikė Didžioji ekonominė krizė, tačiau PAR buvo turtinga gamtos išteklių, didžiausia pasaulyje aukso gamintoja. Jos pelnas iš aukso eksporto gerokai išaugo dešimtmečio pradžioje, kai Didžioji Britanija ir JAV atsisakė aukso standarto. (Aukso standartas – standartinio pinigų vieneto prilyginimas konkrečiam aukso kiekiui arba pririšamas prie to kiekio.) Imta plėtoti naujas pramonės šakas, visų rasių piliečiai sugužėjo į miestus. Tačiau gyvenimo kokybė gerėjo tik daugeliui baltaodžių, mat segregacijos politika neleido klestėti juodaodžiams ir išeiviams iš Indijos.
Segregacija
XX a. nuo antrojo dešimtmečio egzistavo įstatymai, atskiriantys juodaodžius, indus ir kitus nebaltaodžius Pietų Afrikos gyventojus nuo baltųjų. 1913 m. Čiabuvių žemės įstatymas apibrėžė mažiau nei dešimtadalį šalies teritorijos juodaodžių „rezervacijomis“ ir uždraudė juodaodžiams pirkti ar nuomoti žemę už šių rezervacijų ribų. 1923 m. Čiabuvių (miestų vietovių) įstatymas apribojo juodaodžių migraciją į miestus. Taip buvo padėti rasinės segregacijos miestuose pamatai. Taip pat vyriausybė siekė sugriežtinti juodaodžių darbininkų kontrolę, ji priėmė įstatymus, smarkiai ribojančius jų ekonominę laisvę, tarp jų ir draudimą steigti sąjungas. 1936 m. Čiabuvių atstovavimo įstatymu buvo įtvirtinti atskiri rinkimai juodaodžiams, jie galėjo balsuoti tik už tris baltaodžius atstovus į Nacionalinės asamblėjos rūmus.
Imigracija
1930 m. Kvotos įstatymas buvo skirtas apriboti žydų (daugiausiai iš Lietuvos) imigracijai. 1937 m., gausėjant žydų pabėgėlių iš Vokietijos, imigracija buvo apribota papildomai – tų metų Įstatymas dėl svetimšalių praktiškai nutraukė imigraciją. 1933–1939 m. į PAR įvažiavo mažiau nei 7000 žydų. Šią politiką paskatino vyriausybės ir visuomenės palankumas nacių Vokietijai.