Vokietija
(Europa)

Vokietija buvo nepatenkinta sankcijomis, pritaikytomis jai po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Tai kartu su Didžiosios depresijos sukelta ekonomine suirute padėjo iškilti Nacionalsocialistų partijai.

Partijos vadovas Adolfas Hitleris 1933 m. tapo Vokietijos kancleriu ir ėmėsi įvedinėti rasine ideologija grįstus įstatymus.

Pagrindinis rasistinių įstatymų objektas buvo žydai. Jie tapo antrarūšiais piliečiais, negalėjo dirbti beveik jokių darbų. Po tam tikros valandos žydams buvo draudžiama vaikščioti gatvėmis, o jų turtą galima atimti be jokios priežasties. Tai sukėlė pabėgėlių krizę. Kitoms šalims atsisakius priimti žydus, naciai galėjo tęsti rasistinę programą.

Pirmojo pasaulinio karo pasekmės

Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija 1919 m. birželį buvo priversta pasirašyti Versalio sutartį, antraip būtų sulaukusi įsiveržimo. Sutarties sąlygos Vokietijai buvo labai griežtos: šalis turėjo prisiimti atsakomybę už karą, mokėti reparacijas, apriboti kariuomenę iki 100 000 kareivių ir atiduoti kaimynėms teritorijas. Tai šalyje sukėlė nepaprastą politinį nepasitenkinimą.

Nacių partijos iškilimas

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vokietija labai nukentėjo nuo Didžiosios ekonominės krizės. Jau 1932 m. birželį be darbo buvo daugiau nei 6 milijonai žmonių. Žaibiškai daugėjo palaikančiųjų nacių partiją. Tam pasitarnavo du veiksniai. Pirma, žmonės ieškojo būdų susidoroti su pašlijusia ekonomika. Antra, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Nacionalsocialistų partijos vadas Adolfas Hitleris pažadėjo išlyginti nuostolius, patiriamus dėl Versalio sutarties. 1932 m. liepos rinkimuose Nacių partija tapo didžiausia grupe Vokietijos parlamente. Hitleris traukė minias vokiečių. Žmonės troško pokyčių, juos papirko geresnio gyvenimo ir šlovingos Vokietijos pažadai. Ypač Nacionalsocialistų partija traukė bedarbius, jaunuolius ir žemesnės vidurinės klasės atstovus: ūkininkus, smulkiuosius verslininkus ir biurų darbuotojus.

Hitleris valdžioje

1932 m. lapkritį Nacionalsocialistų partijai nepavyko įgyti daugumos rinkimuose, ji neteko dviejų milijonų balsų. Tai paskatino dalį konservatyvių politikų stoti į sąjungą su Hitleriu. Jie manė, kad susilpnėjusi Nacionalsocialistų partija gali tapti konservatorių įrankiu prieš socialistus ir komunistus. Po derybų 1933 m. sausį Vokietijos prezidentas Paulis von Hindenburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos kancleriu. Tuo baigėsi Vokietijos demokratija. Hitleris savo vyriausybę įtikino pritaikyti nepaprastas konstitucijos išlygas, skirtas atšaukti spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvėms. Opozicijos partijų (socialistų, komunistų, liberalų ir kt.) lyderiai buvo žudomi ar areštuojami. 1933 m. kovo 23 d. Įgaliojimo įstatymas suteikė Hitleriui diktatoriaus galias.

Rasinė ideologija, antisemitizmas ir žydų persekiojimas

Jau 1933 m. nacionalsocialistai ėmė praktikuoti rasinę ideologiją. Jie buvo įsitikinę, kad vokiečiai esą „aukščiausioji rasė“, ir tarp germanų tautų ir jų „žemesnėmis“ laikytų rasių vykstanti kova už išlikimą. Vokiečiai „žemesnėmis rasėmis“ laikė žydus, romus (čigonus), dalį slavų ir juodaodžius. Mažiau vertingais laikyti ir neįgalieji, homoseksualai, komunistai, socialistai ir Jehovos liudytojai. Bet pagrindinis taikinys čia buvo žydai (laikomi atskira rase). Nacių propaganda juos kaltino dėl ekonominės krizės ir pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo.

1933 m. Vokietijoje atliktas gyventojų surašymas. Jis rodo, kad žydų buvo mažiau nei 1 proc. gyventojų (apie 525 000 iš 67 milijonų). 1935 m. rugsėjį įsigalėję Niurnbergo įstatymai pavertė žydus antrarūšiais Vokietijos piliečiais. Jie buvo išstumti iš darbo valstybinėse įstaigose, universitetuose ir teismuose. Kas yra žydas, buvo sprendžiama pagal senelių praktikuotą religiją. Tai reiškė, kad tūkstančiai į kitas religijas atsivertusių žmonių buvo laikomi žydais – net katalikų kunigai ir vienuolės, protestantų dvasininkai. 1937–1939 m. žydų segregacija žengė dar toliau: jie nebegalėjo mokytis viešose mokyklose, vaikščioti tam tikrose Vokietijos miestų dalyse, lankyti teatrų, kinų ar poilsiaviečių. Verslus ir turtą žydai buvo priversti parduoti itin žemomis kainomis – kitaip laukė konfiskavimas.

Eviano konferencija

1938 m. birželį Prancūzijoje įvyko Eviano konferencija (daugiau apie ją sužinosite Prancūzijos skyrelyje), skirta žydų pabėgėlių klausimui spręsti. Dalyvavo 32 valstybių atstovai. Po konferencijos patenkinta Vokietijos vyriausybė pastebėjo, kad nors kitos vyriausybės kritikavo jos elgesį su žydais, tačiau „pelniusios galimybę“ priimti žydus imigrantus neatvėrė jiems vartų. Šis daugelio vyriausybių neįgalumas ką nors pakeisti leido naciams Vokietijoje tęsti rasistinę programą.

Krištolinė naktis

1938 m. kovą naciai įžengė į Austriją, čia dauguma juos sveikino kaip didvyrius. 1938 m. lapkričio 9 d. naciai visoje šalyje surengė pogromą prieš Vokietijos ir Austrijos žydus, pavadintą Krištoline naktimi. Po jos liko sugriautos sinagogos ir žydų verslai. Suniokoti namai, suimti žydų kilmės vyrai, keli nužudyti. Po pogromo pagreitį įgijo „arianizacija“ – žydų verslų perdavimas „arijams“. Ir net po Krištolinės nakties kitos šalys neatšaukė imigracijos kvotų ir neskubėjo priimti pabėgėlių. JAV sujungė Austrijos ir Vokietijos kvotas ir pirmą sykį leido užpildyti bendrąją. Tad Vokietijos ir Austrijos žydų migracija 1939 m. buvo didžiausia istorijoje.